Gimiau Šilutės rajone, Vainuto kaimelyje. Baigusi Ž. Naumiesčio vidurinę mokyklą išvažiavau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą į Vilniaus universitetą. 1959 metais baigusi studijas pradėjau dirbti Kartenos, vėliau Vainuto vidurinėje mokykloje.
1969 metais persikėliau į Kintus. Pradžioje dirbau direktorės pavaduotoja, o nuo 1970 iki 1977 metų direktore.
Prisimenu mokyklos statybą. Džiaugiausi, kad turėsime naujas patalpas ir nebereikės eiti iš vienų į kitas, tačiau ne taip lengva buvo susitarti su statybininkais – reikėjo nemažos diplomatijos, kad jie patenkintų mūsų norus…
Džiaugiausi ir didžiavausi savo kolektyvu. Visų pagrindinių dalykų mokytojai buvo baigę aukštąsias mokyklas, kiti mokėsi neakivaizdiniu būdu. Gerbiau mokytojus, pasitikėjau jais, palaikydavau kiekvieną mokyklai naudingą iniciatyvą, sumanymą.
Kas šiandien mane džiugina ir liūdina?
Džiugina išgražėjusi mokykla: ją puošia suaugę mano laikais sodinti medeliai, gyvatvorė, gėlynai. Pasikeitęs miestelis – daug naujų namų, restauruota bažnyčia, įkurtas Vydūno muziejus… Malonu, kad tebedirba dar ne vienas mano laikų mokytojas…
Liūdna, kad tiek daug išėjusių Anapilin. Tegu žydi atminimo gėlės ant jų kapų!
Bijau, kad galiu neatpažinti buvusių bendradarbių ir pati galiu būti neatpažinta (prabėgo daugiau negu dvidešimt metų)…
Pedagogų kolektyvas buvo pakankamai jaunas, energingas ir svetingas, todėl dirbti sekėsi.
Darbo sėkmę lėmė, kad mokyklą jos darbuose ir sumanymuose rėmė Kintų Žuvininkystės Ūkio administracija, tėvai, su kuriais nuoširdžiai bendravome, rengdami ne tik tėvų susirinkimus ir organizuodami tėvų švietimą, bet ir vykdami į Ventę, Mingę, Sakučius, bei kitas vietoves su mokytojų saviveikla. Tėvai, prisimenu, noriai lankė tėvų susirinkimus, bei kitus renginius, vykusius mokykloje ir kultūros namuose, gerbė mokytojus, nes mokytojai buvo jiems autoritetas ir savo elgesiu, ir bendravimo kultūra, ir profesiniu lygiu.
Kintų aštuonmetė, o nuo 1967m. ir priauganti vidurinė mokykla pasižymėjo ne tik geru darbo organizavimu, gerais mokymosi ir užklasinės veiklos rodikliais, bet ir gerais darbiniais administracijos ir mokytojų santykiais.
Priaugančios vidurinės mokyklos klasės, kad nereikėtų dirbti dviem pamainom, buvo įkeltos į Kultūros namų patalpas, todėl pirmoji abiturientų laida mokėsi ir savo išleistuves šventė Kultūros namų salėje. Tuo metu jau buvo pradėtas statyti mokyklos priestatas – dabartinė Kintų vidurinė mokykla.
Šiandien žvelgdama į daugiau nei 30 – ies metų praeitį, linkėčiau, kad mokykla išlaikytų vidurinės mokyklos statusą, nes man teko garbė tapti pirmąja Kintų vidurinės mokyklos direktore, todėl nenorėčiau, kad mokykla vėl taptų pagrindine.
