Kintų aštuonmetės mokyklos direktore tapau 1965 metų rudenį. Prieš tai metus dirbau direktoriaus pavaduotoja. Nors jau turėjau vienerių metų administracinio darbo patirtį ir gerai pažinojau tuo metu dirbusius mokytojus, tačiau direktorės pareigos gąsdino.
Pedagogų kolektyvas buvo pakankamai jaunas, energingas ir svetingas, todėl dirbti sekėsi.
Darbo sėkmę lėmė, kad mokyklą jos darbuose ir sumanymuose rėmė Kintų Žuvininkystės Ūkio administracija, tėvai, su kuriais nuoširdžiai bendravome, rengdami ne tik tėvų susirinkimus ir organizuodami tėvų švietimą, bet ir vykdami į Ventę, Mingę, Sakučius, bei kitas vietoves su mokytojų saviveikla. Tėvai, prisimenu, noriai lankė tėvų susirinkimus, bei kitus renginius, vykusius mokykloje ir kultūros namuose, gerbė mokytojus, nes mokytojai buvo jiems autoritetas ir savo elgesiu, ir bendravimo kultūra, ir profesiniu lygiu.
Kintų aštuonmetė, o nuo 1967m. ir priauganti vidurinė mokykla pasižymėjo ne tik geru darbo organizavimu, gerais mokymosi ir užklasinės veiklos rodikliais, bet ir gerais darbiniais administracijos ir mokytojų santykiais.
Priaugančios vidurinės mokyklos klasės, kad nereikėtų dirbti dviem pamainom, buvo įkeltos į Kultūros namų patalpas, todėl pirmoji abiturientų laida mokėsi ir savo išleistuves šventė Kultūros namų salėje. Tuo metu jau buvo pradėtas statyti mokyklos priestatas – dabartinė Kintų vidurinė mokykla.
Šiandien žvelgdama į daugiau nei 30 – ies metų praeitį, linkėčiau, kad mokykla išlaikytų vidurinės mokyklos statusą, nes man teko garbė tapti pirmąja Kintų vidurinės mokyklos direktore, todėl nenorėčiau, kad mokykla vėl taptų pagrindine.
